Interviu su treneriu Matu Raipa: „Nuo dviejų metų karantine iki elitinio A diviziono!“
2020 m. Kovo 16 d. Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, kurio metu buvo suvaržyti masiniai renginiai bei susirinkimai - tarp jų ir treniruotės. Ateinantį rudenį savo krepšinio kelią turėjo pradėti NKA pirmokai gimę 2013 metais, tačiau nepradėjo ir dauguma jų į krepšinio aikštes žengė tik po metų. Nacionalinės krepšinio akademijos (NKA) likimas kaip ir daugelio verslų buvo pakibęs "ant plauko", tačiau tėvelių iniciatyva ir pagalba - nuotolinės treniruotės, drąsiai galima teigti išgelbėjo krepšinio akademiją. Po penkerių metų šios kartos mažieji krepšininkai pateko į MKL U13 A divizioną, o juos vedė energija ir noru trykštantis jaunas treneris - Matas Raipa. Pasibaigus Moksleivių krepšinio lygos (MKL) ir Kauno krepšinio mėgėjų lygos sezonui, kalbamės su Nacionalinė KA I – Metalinox komandos treneriu Matu Raipa. Kartu su treneriu aptarėme sezono eigą, žaidėjų pažangą, iššūkius ir ateities planus.
– Kaip vertinate komandos pasirodymą šį sezoną? Ar pavyko įgyvendinti išsikeltus tikslus?
Sezoną vertinu puikiai, KKML U12 patekome tarp savo metų geriausių Kauno komandų - finalą, kur nežymiai nusileidome KM Žalgiris I komandai. Tuo tarpu Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) sezonas jau baigtas – pagrindinis tikslas pasiektas, patekome į A divizioną. Džiugu, kad tai pavyko padaryti tiesiausiu keliu, be peržaidimų. Patekus tarp TOP 8 norėjosi nueiti dar toliau, bet tuo metu varžovai buvo stipresni.
– Ar buvo žaidėjų, kurie išsiskyrė savo rezultatyvumu, lyderyste ar akivaizdžiu patobulėjimu per sezoną?
Išskirti vieno žaidėjo negaliu – visi vaikai patobulėjo, vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi judame į priekį. Džiaugiuosi, kad jie nori tobulėti, girdi mano pastabas ir stengiasi jas pritaikyti.
Vaikai supranta savo stipriąsias ir silpnąsias puses, žino, kodėl gauna daugiau ar mažiau žaisti, ir nori taisyti klaidas, kad galėtų žaisti daugiau. Žinoma, keisti įpročius nėra lengva, bet jie stengiasi, ir manau, viskas bus gerai.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais teko susidurti sezono metu ir kaip jie buvo sprendžiami?
Didžiausias iššūkis buvo traumos – pagrindiniai žaidėjai dažnai iškrisdavo ir taip tęsėsi visą sezoną. Laimei, iki svarbiausių kovų jie pasveiko, tad dabar galime žaisti stipriausios sudėties.
Džiaugiuosi tais žaidėjais, kurie neišsigando atsakomybės, prisiėmė didesnius vaidmenis ir padėjo kompensuoti traumuotų komandos draugų netektis.
– Kaip tvarkėtės su komandos motyvacijos ir psichologiniais iššūkiais, ypač po sunkių rungtynių ar pralaimėjimų?
Didelės paslapties čia nėra – daug kalbėjomės su vaikais ir dirbome treniruotėse. Taip pat labai padėjo tėvai – jie kalbasi su vaikais, palaiko ir stengiasi jiems padėti.
Kaip sakoma, dviračio neišrasi – reikia kalbėtis ir dirbti.
– Kokie jūsų tikslai ir planai kitam sezonui – tiek žaidėjų individualios pažangos, tiek komandos rezultatų prasme?
Pirmiausia reikia pabaigti šį sezoną, o tada ramiai pagalvoti apie ateitį. Su tėvais turėsime nuspręsti, kokiuose čempionatuose dalyvausime – kai tai bus aišku, bus galima tiksliau dėlioti sezono tikslus.
Iš vaikų tikiuosi, kad jie tobulės tiek kaip žaidėjai, tiek kaip asmenybės, ir sieks tapti geriausia savo versija.
Dėkojame treneriui už nuoširdžius atsakymus ir skirtą laiką. Linkime sėkmės paskutinėse sezono kovose.
Rungtynių nėra.
